Home

Kontaktai

Jonas Zubavičius
Vilkaviškis
E. paštas:
zubavicius@droziniai.lt
Mob. telefonas: 861296962
Skype: jonas0806

Skulptorius jau trečias Jonines švęs Vokietijoje

Vilkaviškietis medžio skulptorius Jonas Zubavičius kelerius metus dirba Vokietijoje. Gabus menininkas, kurio unikalūs darbai puošia ne vieną rajono kampelį, užsienyje dirba laivų statybos kompanijoje – įrenginėja kruizinių laivų vidų. Lietuvos nuolat besiilgintis vilkaviškietis sako, kad į užsienį išvažiavo ne vien dėl skalsesnės duonos, bet ir dėl mūsiškės valdžios netinkamo požiūrio į žmogų. Pasak jo, Lietuvoje kurti ir padoriai iš to gyventi kol kas neįmanoma. 
 

Šventės ženklai lik o medyje, akmenyje ir žodyje

  Šie­met Sek­minės jau trečią kartą į bū­rį sutel­kė Sūdavos kaimo ir ap­linkinių vie­tovių gyventojus. Prigijusi šventės tradicija – Sū­daviečių etnokul­tū­ros asociacijos ir Klausučių seniū­nijos darbuotojų veiklos vaisius. Šį pavasarį Sek­minės atne­šė ne tik šventinį sekmadienį, bet ir palik o prasmingus il­gaamžius ženk­lus: ąžuolinį kry­žių, kny­gą apie kaimą, atminimo ak­me­nis muzie­jaus parke.

Kai­mas vėl tu­ri kry­žių

  Sek­minių populiarėjimą Sūdavoje galima pamatuoti... kiaušiniais. Aštuoniolika pie­me­nukų į muzikantų pary­čiais pažadintą kaimą kiaušiniauti išleidusi mokytoja Virginija De­nutie­nė sakė, kad pirmaisiais me­tais mažie­ji surinko kiek per šimtą kiaušinių,o šie­met vaikai šeimininkėms jų parne­šė net 520. Mote­rų iškep­ta kiaušinie­nė ne tik mal­šino al­kį, bet ir atkartojo il­gaamžę šios šventės tradiciją. Tačiau pats svarbiausias šiųme­čių Sek­minių Sū­davoje akcentas buvo gimtinė, į ją įle istos šak­nys ir krašto žmonių darbai.
  Apie bū­tiny­bę saugoti tradicinę lie­tuvišką šeimą prie paties sukurto kry­žiaus kal­bėjo vil­kaviškie­tis tautodailininkas Jonas Zubavičius. „Užde­kime švie­są motinos, tėvo širdy­je“,– tokių žodžių ly­dimi vaikai kle­bono Antano Ke­reišio pašventinto kry­žiaus papėdėje dėjo žvakutes, eilėmis kal­bėjo apie šeimą ir gimtinę. Dievo palaimos Sū­davos kaimo žmonių dabarčiai ir ateičiai prašantį kry­žių, kuris suteikė jaukumo Žalumy­nų gatvei, pagerbę žmonės patraukė ten, kur saugoma krašto praeitis – prie Sū­davos kaimo muzie­jaus.
  Buvusio Re­mentiškių dvaro kie­me skleidėsi skambiai neafišuota, bet pagarbiai plėtota dėmesio šeimai, giminei ir savosioms šak­nims mintis.

Per atostogas verta iš naujo atrasti savo gimtąjį kraštą

Turbūt nedaugelis gyventojų šią vasarą gali sau leisti išvykti į tolimus užjūrius ir pasimėgauti karšta svetimų kraštų saule. Dažnas, net ir gaudamas ne mažesnes pajamas nei pernai, vis dėlto pagalvoja, kas bus rytoj, ir taupo pinigus „juodai“ dienai. Neišlaidūs suvalkiečiai žino, kad pigiausios kelionės prie šiltų jūrų jau baigėsi gegužės gale. Tad geriausias patarimas – keliauti ir pažinti gimtąją šalį, o pradėti reikėtų nuo savo krašto. 
 
Po rajoną – su nakvyne 
 Jeigu kas mano, kad Vilkaviškio rajone nėra nieko, ką galima būtų apžiūrėti ir atrasti, tikrai labai klysta. Vien apvažiuoti net ir ne visų seniūnijų lankytinas vietas ir į jas tik užsukti reikia beveik 15 valandų, o norint jas atidžiai ir neskubant apžiūrėti paros tikrai neužtektų. Be to, ir kelionė labai išvargintų, o įspūdžiai tik paskubomis aplėkus tikrai dėmesio vertus objektus nebūtų verti tokio nuovargio. 
    Geriausia apžiūrėti savo rajoną būtų išsiruošus su šeima ar draugais kokioms trims dienoms, su dviem nakvynėmis palapinėse. Tada ir pamatyti bus galima daug, ir papramogauti vakare prie laužo. 
    Pasiryžusiesiems pažinti savo kraštą siūlome Mažųjų Būdežerių bendruomenės išbandytą maršrutą. 
 

Provincijos menininkai nepadeda teptuko

    Provincijos meninininkai pasakoja, kad pastaraisiais metais keičiaisi užsakovų skonis - žmonėms nusibodo iš nuotraukų ar natūros perpieštos tėvų sodybos ar tradiciniai koplytstulpiai.

    "Darbo ir užsakymų yra, jaučiu, jog meno rinka atsigauna, kartais klientai skambina net iš Vokietijos", - pasakoja vilkaviškietis medžio drožėjas Jonas Zubavičius.
Daugelį metų dirbantis menininkas neslepia, jog į jį kreipiasi vis daugiau žmonių, kurie nori papuošti savo sodybas ar namus.
    "Žmonėms jau nusibodo ir moderni architektūra, norisi ko nors švelnaus ir jaukaus. Dabar madingi lauko baldai, linksmi drožti diedukai ir bobutės, didėja ir senovinių puošybos elementų, rankomis, o ne staklėmis drožtų daiktų paklausa", - pasakoja p. Zubavičius.
    Menininkas neslepia, jog tautiečiams ne visada paprasta įtikti.
    "Kartais atvažiuoja auksinėmis grandinėmis apsikarstę vaikinai ir sako, jog darbas turi kuo labiau blizgėti ir liepia negailėti lako, nors aš stengiuosi, kad medis būtų kuo natūralesnis ir kuo mažiau chemiškai apdorotas", - atsidūsta p. Zubavičius.
Nors užsakymų daugėja, drožėjas tvirtina, jog provincijos menininkai dar snaudžia. Jis prisimena, jog neseniai buvo paskelbtas vienas konkursas su priziniu fondu, o laimėtojui buvo garantuotas kūrinių pardavimas. Į tris prizines vietas pretendavo tik keturi menininkai. Konkursą dėl tokio menko kūrėjų antplūdžio rengėjai atidėjo.
 

Su angelais - į Lietuvos ir Europos rinkas

    VšĮ Marijampolės amatų centras, kuruojantis apie 100 Sūduvos amatininkų, mėgina jiems padėti realizuoti savo gaminius. Prieš pusmetį įstaiga atidarė parduotuvę-galeriją. Įmonėje dirba 2 žmonės.

    Idėja kurti tokią organizaciją kilo beveik atsitiktinai. Savivaldybė bendravo su Norvegijos Kvamo miesto savivaldybe. Nuolat į svečius atvažiuojantys norvegai prašydavo surinkti tautodailininkus su jų gaminiais. Svečiai netgi žadėjo finansiškai paremti centro, kuris vienytų amatininkus, kūrimą ir žadėjo pirkti lietuvių menininkų gaminius.
    "Planai pasikeitė Lietuvai įstojus į ES. Norvegija - ne ES šalis ir iš karto eksportuojamai produkcijai atsirado muitai, dėl kurių gaminiai labai pabrango. Teko galvoti, kaip išgyventi be jų paramos", - pasakoja Marijampolės amatų centro (MAC) direktorius Linas Natkevičius.
 

Žingsnis į praeitį Kunigiškių piliakalnio papėdėje

Visą šeštadienį ir sekmadienio pusdienį Pajevonyje šurmuliavo būriai žmonių. Į „Žemės vidurį“ smalsuolius sutraukė Europos paveldo dienoms ir pasaulinei turizmo dienai skirtas renginys „Europa, bendras paveldas. Išsaugokime praeitį“.
Labai rimto pavadinimo šventė iš tikrųjų susirinkusiems žadėjo smagias pramogas, nepatirtas akimirkas ir nuostabius reginius. Juolab kad ir gamta nepašykštėjo gero oro ir net užmiršo prieš šventę paauksinti medžių lapus. Taigi susirinkusieji linksminosi net nejausdami, kad baigiasi rugsėjis…
Trejetą metų Savivaldybės Ekonomikos plėtros skyriaus vyresn. specialisto Vytauto Lekešiaus brandintas renginys ryte prasidėjo konferencija Pajevonio seniūnijos salėje. Sveikinimus ir pranešimus skaitė vietos seniūnas Gediminas Bisikirskas, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjas Arūnas Serneckas, jau minėtas Vytautas Lekešius, Kultūros paveldo departamento Marijampolės teritorinio padalinio vedėjas Algis Milius, Lietuvos ir Lenkijos draugijos „Kaimynai“ pirmininkas Romas Vitkauskas, atstovai iš Lenkijos: Romintos kraštovaizdžio parko direktorius Jaromiras Krajewskis ir Dubeninkų gminios vadovas Rišardas Žielinskis, svečiai iš Rusijos: Kaliningrado srities Vištyčio ekologinio–istorinio muziejaus direktorius Aleksejus Sokolovas, Kaliningrado srities ekocentro „Rominta“ direktorius Aleksandras Samsonkinas, Gurjevsko miesto, Nesterovo rajono administracijos atstovai.

Atgimimo ąžuolyne – pirmoji dovana vaikams

    Jono Basanavičiaus tėviškė Ožkabaliuose praturtėjo – sekmadienį čia atidarytas besikuriantis skulptūrų parkas. Visuomenei pristatyti plenere „Ožkabalių išdaigos“ dalyvavusių rajono tautodailininkų medžio meistrų darbai.
    Įvairias pasakas primenančias skulptūras Suvalkijos (Sūduvos) etninės kultūros globos tarybos pirmininkės pavaduotojas Valentinas Jazerskas pavadino pirmąja dovana vaikams šioje visiems brangioje vietoje – Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne. Pasak vienos iš projekto kūrėjų ir įgyvendintojų, Vilkaviškio kultūros centro etnografės Nijolės Skinkienės, priminusios, koks nuo seno yra glaudus mūsų tautos žmonių sąlytis su medžiu, džiugu, kad vaikai Basanavičynėje supsis ne ant kokių nors šaltų metalinių ar plastmasinių konstrukcijų sūpynių, o ant medinių – tikrų ąžuolinių, kad šėlios J.Basanavičiaus užrašytų pasakų herojų draugijoje.
    Šėlionės prasidėjo jau sekmadienį, kai pievon sušoko kerdžiaus prižiūrimi oželiai, surengę tikras badynes (Kybartų pagrindinės mokyklos I.Šunokienės vadovaujamas šokių kolektyvas „Škacukai“), kai aukščiau nosies mėgino iššokti ir kitokias išdaigas krėsti S.Jankienės šokėjai, kai Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos dainininkai nepaisydami lietaus traukė dainą „Ožys ant tilto stovėjo“... Atidengus skulptūras vaikai grūdosi į raganos geldą, kabarojosi ant vilko, lipo pasižvalgyti nuo ožio tarpuragio ar mėgino būriu atsverti kitame sūpynių gale atsisėdusį jų meistrą.

“Žalgirio mūšis” keliauja per pasaulį

Paroda – jubiliejui

    Jau beveik mėnuo, kai Rokiškyje, respublikinėje parodoje, savo darbus eksponuoja medžio drožėjai.
    Vilkaviškietis, iš Panevėžio rajono kilęs Jonas Zubavičius taip pažymi ir penkiolikos savo kūrybos metų jubiliejų.
    -Polinkį į meną paveldėjau iš motinos, - sakė pašnekovas, pridurdamas, kad piešė, kai dar nemokėjo net rašyti.

Apdegęs žmogus

    Vilkaviškio rajono tautodailininkų būryje J. Zubavičius tapo žinomas po to, kai jį, dirbusį siuvimo fabrike, drožusį kaukes bei dariusį kitus darbus, „ atrado“ Vilkaviškio kultūros namų darbuotoja Janina Kurtinaitienė. Šiuos jau nutolusius laikus primena ir karo veterano skulptūra, kurią reikėjo išdrožti parodai Maskvoje. Jonas gimęs 1961 metais. Apie karą jis buvo girdėjęs tik iš pasakojimų. Todėl nelabai įsivaizdavo, ką galėtų sukurti. Šovė mintis, kad tai galėtų būti apdegusio žmogaus skulptūra. Šį meninį sprendimą įgyvendino „ lietlempe“. Prie apdegusio veterano, eksponuoto Liaudies pasiekimų parodoje, fotografavosi frontininkai, savo dėmesiu padėdami pelnyti ir diplomą drožėjui.

Ąžuolo atmintis – išnykusiems kaimams

Pagernavės ir Pagernuvio kaimų žmonės pasistatė kryžių. Jį pašventinti praėjusį sekmadienį pakvietė Bartninkų kleboną J. Klimavičių.
Šių kaimų jau nėra. Melioracija bei kitos pertvarkos ir likimo vingiai išsklaidė gyventojus po įvairius Lietuvos kampelius. Vieni įsikūrę čia pat, Geisteriškių gyvenvietėje. Kiti pasiekė Vilkaviškį, Virbalį, Kauną, Klaipėdą ir t. t. Ne vienas dirba atsiimtą tėviškės žemę.
Vyresnioji karta puikiai mena, kur anksčiau stovėjo Pagernevės ir Pagernuvio kaimų kryžiai. Ten dabar tušti laukai, todėl bendrą abiem kaimams kryžių nutarė pastatyti prie kelio Vilkaviškis – Bartninkai, tuoj pat už Geisteriškių gyvenvietės. Čia gyvenanti Verutė Kailiuvienė šiam tikslui dovanojo kampelį savo žemės.
Iškilmių metu buvo padėkota kaimų atminimo ženklo idėją pirmiausia pradėjusiai puoselėti vietos gyventojai G. Kuncevičienei. O realizuoti visa tai teko iš Pagernavės kilusiam, Vilkaviškyje dabar gyvenančiam Algiui Prancevičiui. Jam ir kryžiaus – koplytstulpio autoriui, tautodailininkui Jonui Zubavičiui buvo uždėti ąžuolo lapų vainikai. Prie gausiai kaimo darželių gėlėmis papuošto kryžiaus A. Pranskevičius padėkojo visiems, kurie dalijosi daugybe šios statybos rūpesčių: gyvenvietės žmonėms, draugams, miškininkams, rajono vicemerui A. Greimui, kuris buvo atvykęs ir į iškilmes, bei kitiems. Šių darbų organizatoriams bitininkė Albina Saikevičienė padovanojo medaus, sunešto iš tėviškės laukų žolynų Pagernevo kaime.

Medis skleidžia šilumą ir gėrį

    Krašto muziejuje jau kuris laikas veikia skulptoriaus Lietuvos meno draugijos nario Jono Zubavičiaus darbų paroda. Iš tikrųjų, jo geriausių darbų čia nerasite. Ne visi ir nuotraukose užfiksuoti, nes per tą aktyvaus kūrybinio darbo dešimtmetį jie perkeliavo įvairias parodas, pelnė pripažinimą ir diplomus, ir išsisklaidė po platų pasaulį pilna to žodžio prasme. Kūrybinio dešimtmečio proga muziejuje eksponuojama keliolika darbų. Didesnę stendų dalį užima jo mokinių „ Žiburio“ humanitarinės mokyklos berniukų ir mergaičių darbeliai. Juos Jonas Zubavičius moko dailės ir skulptūros. Anksčiau dirbo su vaikais abiejose vidurinėse mokyklose, džiaugiasi, kad jau turi savo mokinių – pasekėjų, tapusių tautodailininkais. Jis mano, kad būtina vaikus supažindinti su gražiais dalykais, duoti meno, kūrybos pradmenis, nes tai nemažiau reikalinga kaip matematika, kalbos. Nori perduoti vaikams tai, ko pats iš jokio mokytojo negavo, o tik bedirbdamas išmoko. Tad ir toji paroda – labiau paskatinimas vaikams.
    -Medis kažkokią ypatingą šilumą skleidžia. Bet iškart galvojau, kad man niekas neišeis, tai pradėjau nuo kaukių, - pasakoja Jonas. – Jos pačios negražiausios, maniau, galima bet kokias išdrožti, vis tiek bus gerai. Bet iš tikrųjų  jos visai nevelniškos. Kai kas atpažįsta ir save. Susipykstu – ir tą asmenį išdrožiu kaip savotišką portretą...

Pages