Turbūt nedaugelis gyventojų šią vasarą gali sau leisti išvykti į tolimus užjūrius ir pasimėgauti karšta svetimų kraštų saule. Dažnas, net ir gaudamas ne mažesnes pajamas nei pernai, vis dėlto pagalvoja, kas bus rytoj, ir taupo pinigus „juodai“ dienai. Neišlaidūs suvalkiečiai žino, kad pigiausios kelionės prie šiltų jūrų jau baigėsi gegužės gale. Tad geriausias patarimas – keliauti ir pažinti gimtąją šalį, o pradėti reikėtų nuo savo krašto. 

 

 Jeigu kas mano, kad Vilkaviškio rajone nėra nieko, ką galima būtų apžiūrėti ir atrasti, tikrai labai klysta. Vien apvažiuoti net ir ne visų seniūnijų lankytinas vietas ir į jas tik užsukti reikia beveik 15 valandų, o norint jas atidžiai ir neskubant apžiūrėti paros tikrai neužtektų. Be to, ir kelionė labai išvargintų, o įspūdžiai tik paskubomis aplėkus tikrai dėmesio vertus objektus nebūtų verti tokio nuovargio. 

    Geriausia apžiūrėti savo rajoną būtų išsiruošus su šeima ar draugais kokioms trims dienoms, su dviem nakvynėmis palapinėse. Tada ir pamatyti bus galima daug, ir papramogauti vakare prie laužo. 

    Pasiryžusiesiems pažinti savo kraštą siūlome Mažųjų Būdežerių bendruomenės išbandytą maršrutą. 

 

    Jeigu kas dar nematė, kaip atrodo vadinamasis Napoleono dvaras, reikia važiuoti pro Vilkaviškio viešąją biblioteką A. Karoso gatve tiesiai, niekur nenusukant, kol kairėje atsivers senovinio pastato vaizdas. Ši vieta žymi tuo, kad 1744 m. statytame dvare 1812 m. birželio mėnesį buvo apsistojęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas, kuris miesto laukuose surengė savo kariuomenės paradą ir faktiškai paskelbė karą Rusijai. 

    Tiesa, prieš tai dar galima būtų užsukti į SAB „Žemkalnija“ teritoriją ir apžiūrėti pastatą, kuriame nuo 1940 iki 1944 m. veikė kunigų seminarija. Tuo metu tai buvo didžiausias pastatas visoje Vilkaviškio vyskupijoje. 

Iš čia galima patraukti Vilkaviškio centro link ir apžiūrėti gražuolę katedrą, aplankyti tautos patriarchų J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos paminklus, padėti prie jų gėlių ir pamokyti tautiškumo savo vaikus. 

 

    Važiuojant Kybartų kryptimi verta užsukti į Paežerių dvarą, kuriame įsikūrusi Suvalkijos dailės galerija ir Vilkaviškio krašto muziejus. Nepatingėkite užkopti į neseniai lankytojams atidarytą Belvederio bokštą, pasivaikščioti po parką, pasigėrėti Paežerių ežeru. 

    Išsukus iš dvaro, už kelių kilometrų – vėl posūkis į dešinę, į Kiršus, kur gyveno mūsų krašto lakštingala Salomėja Nėris. Nors buvusio gyvenamojo namo išlikę tik pamatai, smagu pajusti ramią sodybos aurą, pašnekėti su čia gyvenančia poetės marčia, prisiglausti prie senutėlio gluosnio, kuris buvo didelis medis jau tada, kai čia basa lakstė Salomėja Bačinskaitė. 

    Netoli – ir Kazio Bradūno gimtosios sodybos vieta. 

 

Alvito žavesys 

    Sugrįžus į pagrindinį kelią, kitas posūkis į dešinę veda Alvito bažnyčios link. Šiuo metu ten kaip tik vyksta kasinėjimai, atidengti senieji pastato rūsiai, kurie vėliau pasislėps po naujai statomos bažnyčios grindimis. Verta pasinaudoti gera istorine proga ir apžiūrėti juos dienos šviesoje. Jausmas tikrai nepakartojamas. 

    Grįžtant galima tiesiai kirsti pagrindinį kelią ir nuvažiuoti į Alvito kapines. Jos unikalios tuo, kad čia palaidota 15 Alvito krašto savanorių, jiems pastatytas paminklas. 

    Sugrįžus į pagrindinį kelią, galima iš tolo pasigrožėti Alvito ežeru ir buvusios užeigos „Alvito dūda“ pastatu, kurie dabar yra privati nuosavybė. 

 

Nuo Kybartų iki Pajevonio 

    Nuvažiavus į Kybartus verta apžiūrėti neorenesansinio stiliaus Eucharistinio Išganytojo bažnyčią, jaukią rusišką cerkvę, aplankyti miesto parkelyje stovintį paminklą rusų tapytojui Isaakui Levitanui, neseniai greta geležinkelio atidengtą skulptūrą tremtiniams. 

    Pasukus Bajorų kaimo link galima pasivaikščioti po valstybės saugomą objektą – senąsias vokiečių kapines, kuriose išlikę koplyčios griuvėsiai. Sugrįžus į Kybartus, reikėtų važiuoti Virbalio link. Galima apžiūrėti ir patį miestelį, kurio centras paskelbtas urbanistine vertybe ir įrašytas į Lietuvos kultūros paveldo objektų sąrašą. Iš čia net nedvejodami sukite Pajevonio kryptimi. Čia prasidės tikras įdomumas ir malonių pasivaikščiojimų metas. 

 

Atradus žemės vidurį 

    Prieš pat Pajevonį pasukus į dešinę nesunku pasiekti Kylininkų kraštovaizdžio draustinį. Čia atsiveria nuostabus tyro lyg akis ežerėlio, telkšančio pakalnėje, vaizdas, greta – gana klaidus miško masyvas. Atsipūtus ir pasistiprinus prie ežero esančioje poilsiavietėje, galima patraukti ir gyvenvietės link. Šioje seniūnijoje dar yra ir Širvintos hidrografinis draustinis, ir Drausgirio gamtinis rezervatas, kuriuos taip pat galima aplankyti. 

    Pajevonys – žemės vidurys. Bent jau taip skelbia vietiniai. Tik atvažiavus į gyvenvietės centrą padvelkia istorija: ant kalvelės stovi kolonomis pasipuošusi, neoklasicistinio stiliaus bruožų turinti Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, aplink ją plyti kapinės, o žemyn vedantys šoniniai laiptukai tarsi palydi prie paminklo Vytautui Didžiajam. Be to, Pajevonio apylinkėse esančių piliakalnių galėtų pavydėti ne viena seniūnija – čia jų yra net trys. 

 

Jotvingių sostinės takais 

    Pats artimiausias, važiuojant tiesiai pro bažnyčią (iš miestelio centro į kairę), – Kunigiškių piliakalnis. Nuorodas į jį galima rasti iš tolo išvydus didžiulį mūsų krašto skulptoriaus Jono Zubavičiaus sukurtą medinį krivį. Pavažiavus netoliese po dešinei ir yra gražusis piliakalnis. Tik piliakalnis – ne matomas kalnelis kairėje tako pusėje, kaip mano daugelis pirmąkart atvykusių turistų, o kalva, esanti paėjėjus dešiniau ir perėjus per upę kabantį lieptelį. Greta piliakalnio buvo įsikūrusi ir senovės gyvenvietė. Visa tai įsispraudę tarp Skardupio ir Ėglupio upelių esančiame kyšulyje. 

Norint surasti Ragaišių piliakalnį, reikia grįžti į miestelį, važiuoti tiesiai pro seniūnijos pastato kampą ir kilti į kalną. Jokių nuorodų į piliakalnį, dar vadinamą Juodkalniu, nerasite, tad vertėtų pasiklausti vietinių. Legenda sako, kad čia nuskendo bažnyčios varpai, kurie skamba iki šiol, o pats piliakalnis tarnavo kaip sargybos kalva, kurioje suliepsnojus pavojaus laužams visi gyventojai rinkdavosi į Pilies kalną (Kunigiškių piliakalnį). Pasak padavimo, piliakalnis požeminiais tuneliais buvęs sujungtas su Žinyčios kalnu, kur dabar stovi bažnyčia, ir pačiu Pilies kalnu. Tikima, jog Pajevonyje buvusi pirmoji Sūduvos (Jotvingos) administracinė sostinė – žynių-kunigaikščių (kunigų) dvasinis centras. 

    Prie pat Ragaišių piliakalnio išlikę ir vėlyvesnės istorijos pėdsakai – karinių bunkerių griuvėsiai. 

 

Abiejose Vištyčio pusėse 

    Sugrįžus į Pajevonį reikėtų patraukti Vištyčio link. Septintajame kelio kilometre matyti masyvi kalva, kurios papėdėje – ūkininko ūkis (kalvos kraštas apstatytas ūkio padargais). Tai – Dabravolės piliakalnis. Į šią vietą jau yra ją žymintis kelio ženklas. Užkopus mediniais laipteliais į šį piliakalnį, sunkiausia nulipti tokiais pat klibančiais žemyn, prie kitoje kalno pusėje augančios 37 kamienų liepos. 

    Pasportavus atgal į kalną ir vėl žemyn – netolimas kelias ir iki Vištyčio. Pasukus miestelio link galima iškart sustoti prie evangelikų liuteronų bažnyčios, tada apžiūrėti Švč. Trejybės bažnyčią ir pasukti Kybartų kryptimi. Netoli už miestelio sustojus smagu užlipti ant keturių metrų aukščio Vištyčio akmens, dar vadinamo Pėduotuoju, Stebuklinguoju. Jis – vienas iš didžiausių šalyje ir išsiskiria savo neįprasta forma: riedulys viršuje turi įdubimą, kuriame renkasi kritulių vanduo. 

 

Pirma naktis – Vištytyje 

    Iš čia reikėtų sugrįžti į Vištytį ir aplankyti miestelio gale, ant Ilgojo kalno, stovintį senovinį Kanapkio vėjo malūną. Šis objektas priklauso privačiam asmeniui, yra neremontuojamas ir, nors labai gaila, nyksta. Tad patekti į vidų kažin ar pavyks. Greta yra memorialas šioje vietoje nužudytiems žydams. 

    Iš čia, norint pasiekti pirmąją nakvynės vietą, pro Švč. Mergelės Marijos statulą, kurią Vištyčio parapijos klebonas Kazimieras Montvila pastatė trijų kelių (Kalvarijos, Pavištyčio ir Vištyčio) kryžkelėje, reikėtų sukti Pavištyčio link. 

    Aplankius šitiek objektų laikas įsikurti nakvynei. Galima apsistoti bet kurioje iš pakeliui esančių poilsiaviečių arba pasistatyti palapinę vadinamojoje Gegužinėje, netoli Šventojo šaltinėlio paežerėje įrengtoje ir neseniai atnaujintoje poilsiavietėje. Čia galima kurti laužą, pasimaudyti krištolo skaidrumo ežere, susigalvoti kitokių pramogų. 

 

Rytinė ekskursija po parką 

    Vien Vištyčio regioniniame parke, kurio plotas – per 10 tūkst. ha, daugybė vertingų kraštovaizdžio kompleksų, augalų, įrašytų į Raudonąją knygą, didelė gyvūnų įvairovė. Dėl ekskursijos po parką galima kreiptis į Regioninio parko direkciją, įsikūrusią pačiame miestelyje, arba tiesiog pasivaikščioti parke įrengtais didžiuoju ar mažuoju Šilelio pažintiniais takais. Išvažiuojant reikėtų užsukti į Pavištyčio piliakalnį, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas. Pakeliui yra ir knygnešio Petro Mikolainio gimtinės liekanos. 

    Nuo minėto piliakalnio važiuojant žvyrkeliu iki kelio Vištytis–Kalvarija, galima atrasti ir Vištyčio piliakalnį, akmenų masyvą, kitokių įdomių vietų. 

 

Margirio ir Brunono pėdsakai 

    Tolesnis kelionės tikslas – maumedžių giraitė Aistiškiuose. Važiuojant keliu Gražiškių link, pasukus pro Vygrelius, Graužinių žvyro karjerą, visai netoli Lenkijos sienos yra ryški nuoroda į 150 metų senumo maumedyną, kur net į 30 metrų aukštį savo viršūnes kelia šešiasdešimt švelniaspyglių medžių. Čia galima pailsėti nemažoje pavėsinėje, išsikepti ar išsivirti karštų patiekalų ant akmeninės ugniavietės, panašios į tikrą krosnį. 

    Pailsėti tikrai reikės, nes toliau laukia nelengvas kelias Kalvarijos savivaldybės žvyrkeliais į Alksninės bažnyčią ir totorių kapines Vinkšnupių kaime. Netoli nuo kapinių – ir Piliakalnių piliakalnis. Manoma, kad čia buvusi legendinė Margirio pilis. Suvalkijos krašto praeities tyrinėtojai įsitikinę, jog šventojo Brunono nukirsdinimas prieš 1000 metų įvyko ne kur nors kitur, o būtent čia, netoli Piliakalnių piliakalnio. 

 

Galima ir atvirkščiai 

    Aišku, nuo maumedyno galima grįžti Gražiškių link ir nukakti į Bartninkus, kur stūkso nepaprasta aura užburiantys Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios griuvėsiai, o po to važiuoti į Piliakalnių piliakalnį, totorių kapines ir Alksninę. Bet tada tektų vėl grįžti į Bartninkus, mat kita stotelė – dr. Jono Basanavičiaus tėviškė. Atstumas tiek grįžtant į Bartninkus, tiek važiuojant pro Kalvarijos kaimus – bemaž toks pat. 

Apžiūrėti Basanavičynę prireiks šiek tiek laiko. Galima taikyti atvykti tokiu metu, kai čia vyksta koks nors renginys ar speciali programa. Visą informaciją apie renginius ir edukacines programas nesunku rasti sodybos-muziejaus tinklalapyje www.basanavicius.lt. 

 

Kraštovaizdis nuo Svirkalnio 

    Vakarui tirpstant reikėtų spėti pasiekti Svirkalnio regyklą Gražiškių seniūnijoje ir čia pasistatyti palapines bei įsikurti dar vienai nakčiai. Nuorodų į šią vietą taip pat nėra. Nuo Basanavičynės reikėtų važiuoti tiesiai, nesukant į dešinę. Laukų žvyrkelis pats nuves iki įspūdingo kalno, kuris nuo patriarcho gimtinės yra tik už keleto kilometrų. 

    Suradus Svirkalnį, galima ir atsipūsti – besileidžiančios saulės šviesoje įspūdingai atrodys iš aukštai atsivėrusios apylinkės, Gražiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia – vertingas architektūros ir dailės paminklas, kurį kitądien vertėtų aplankyti. Vėsą teiks kalno papėdėje plytintis ežeriukas. Jį Bartninkų ir Gražiškių seniūnijų žmonės tiesiog sukūrė iš čia plytėjusios pelkės. Kitą dieną vertėtų apsižvalgyti po patį Svirkalnį. Įdomiai atrodo grupėmis susodintų medžių giraitės, verta susirasti atodangą, kur giliame slėnyje tiesiog šniokščia Širvinta, pavasarį virstanti ketvirtos kategorijos vandens maršrutu sportininkams ir turistams. 

 

Kitoje rajono pusėje 

    Palikus Svirkalnį, kelias vėl veda į Vilkaviškį. Kas pavargo po kelionės, gali pasilikti namuose, o jei kam trūksta įspūdžių, galima keliauti dar vieną nedidelį apžvalginį ratą. 

    Iš pradžių vertėtų užsukti į Didžiuosiuose Šelviuose esančią Antano Vaičiulaičio gimtinę, paskui nuvažiuoti į Žaliąją, kur stovi labai įdomi, iš žydų sinagogos perdaryta mažytė Šv. Roko bažnyčia. Tada, sugrįžus iki posūkio į Didvyžius, derėtų nuvažiuoti į Sūdavą ir apžiūrėti mokytojos Reginos Naujokaitienės įkurtą Sūdavos krašto muziejų. Iš ten – tik keli kilometrai iki Alksnėnų, kur stovi medinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. 

    Pasiekus Pilviškius, galima apžiūrėti moderno stiliaus Švč. Trejybės bažnyčią. Grįždami atgal į Vilkaviškį, keliautojai būtinai turėtų užsukti prie Mažučių šaltinėlio, kur pastatyta graži akmeninė koplyčia, greta – keturiolika Švč. Mergelės Marijos skausmo ir džiaugsmo paslapčių koplytstulpių. Galima nusiprausti veidą čia tekančiu šaltinėlio vandeniu, bet gerti nepatartina. 

 

Tarp Pilviškių ir Gižų 

    Sugrįžus į pagrindinį kelią, kitoje jo pusėje yra nuoroda į Paežerių kaimą. Iš ten visai netoli – Vinco Kudirkos klėtelė, kurią rašytojas labai mėgo. Gyvenamasis namas neišliko, tačiau klėtelėje saugoma nemažai V. Kudirkos ir jo artimųjų daiktų, etnografinių vertybių. 

    Iš čia reikėtų susirasti kelią Gižų link. Ne per toliausiai pavažiavus, po kairei, Naudžių kaime, yra nuoroda į skulptoriaus Petro Rimšos gimtinę. Čia, kaip ir Kudirkynėje, nuolat gyvena žmonės. 

    Važiuojant į Gižus, nuo kelio matosi garsaus fiziko Kazimiero Baršausko sodyba. 

Galutinė maršruto stotelė – Gižų Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, statyta pagal italo Henriko Markonio projektą neogotikiniu stiliumi. Raudonų plytų ir akmenų šventovė – ypač didinga. Neseniai ji minėjo 150 metų jubiliejų. 

    Čia kelionę po aštuonias rajono seniūnijas galima ir baigti. Nebent Jūs atrastumėte dar ką nors įdomaus ir verto aplankyti kitose ar tiesiog savaip patobulintumėte ar pritaikytumėte šį maršrutą pagal savo gyvenamąją vietą. 

    Svarbiausia – suprasti, kad ir mūsų krašte yra ką pažinti.

 

Autorės nuotr.: Pajevonyje ant Žinyčios kalno stovi nuostabi Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.

 

Kristina Vaitkevičienė / „Santaka"

(2009 06 06)