Visą šeštadienį ir sekmadienio pusdienį Pajevonyje šurmuliavo būriai žmonių. Į „Žemės vidurį“ smalsuolius sutraukė Europos paveldo dienoms ir pasaulinei turizmo dienai skirtas renginys „Europa, bendras paveldas. Išsaugokime praeitį“.
Labai rimto pavadinimo šventė iš tikrųjų susirinkusiems žadėjo smagias pramogas, nepatirtas akimirkas ir nuostabius reginius. Juolab kad ir gamta nepašykštėjo gero oro ir net užmiršo prieš šventę paauksinti medžių lapus. Taigi susirinkusieji linksminosi net nejausdami, kad baigiasi rugsėjis…
Trejetą metų Savivaldybės Ekonomikos plėtros skyriaus vyresn. specialisto Vytauto Lekešiaus brandintas renginys ryte prasidėjo konferencija Pajevonio seniūnijos salėje. Sveikinimus ir pranešimus skaitė vietos seniūnas Gediminas Bisikirskas, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjas Arūnas Serneckas, jau minėtas Vytautas Lekešius, Kultūros paveldo departamento Marijampolės teritorinio padalinio vedėjas Algis Milius, Lietuvos ir Lenkijos draugijos „Kaimynai“ pirmininkas Romas Vitkauskas, atstovai iš Lenkijos: Romintos kraštovaizdžio parko direktorius Jaromiras Krajewskis ir Dubeninkų gminios vadovas Rišardas Žielinskis, svečiai iš Rusijos: Kaliningrado srities Vištyčio ekologinio–istorinio muziejaus direktorius Aleksejus Sokolovas, Kaliningrado srities ekocentro „Rominta“ direktorius Aleksandras Samsonkinas, Gurjevsko miesto, Nesterovo rajono administracijos atstovai.
    Kol svečiai posėdžiavo, prie Kunigiškių piliakalnio stovyklavietes kūrė grupėmis atvykę mokiniai iš rajono mokyklų, įvairių organizacijų atstovai, vyko pasiregimas šventei.
    Iškart po pietų gražioje lomoje prasidėjo linksmybės. Kol susirinkusius sveikino Pajevonio šeimininkai bei svečiai, aplink jau šurmuliavo tautodailės mugė. Amatininkai leido pabandyti smalsuoliams patiems nusikalti apyrankių, pinigų, puoduose kunkuliavo vaistažolių arbata, kuria buvo vaišinami šventės dalyviai.
    Po iškilmingo būgnų gausmo aikštelėje pasirodė viduramžiškais drabužiais apsirengusios damos ir riteriai spindinčiais šarvais. Trakiškių lankininkų ir riterių brolijos „Viduramžių pasiuntiniai“ kovų turnyrai, to laikmečio šokiai nukėlė pakalnėje susėdusius žiūrovus į tolimą praeitį.
    Šventė tęsėsi iki vėlios nakties. Užsiregistravusieji patys galėjo išbandyti jėgas ieties metimo, šaudymo iš lanko į taikinį, šuolio į tolį naudojant turistinę lazdą, akmens svaidymo rungtyse.
    Pavargę nuo viduramžiškų pramogų, visi sėdosi prie liepsnojančių laužų, valgė didžiuliame katile išvirtą košę.
    Valandėlę pailsėjus, iš anksto sudarytos komandos patraukė į žygį ieškoti organizatorių paslėpto Sūduvos sostinės lobio. Apsiginklavę kompasais, prožektoriais, gertuvėmis ir... užkandžiais, visi patraukė pažymėtu maršrutu. Kiekviena grupė, išlydėdama saviškius, gražiai atsisveikino. Tėvai išlydėjo sūnus ir dukras, seserys – brolelius, mergelės – bernelius. Juk priešaky – ilgas, sunkus ir pavojingas žygis…
    Po lobio „medžioklės“ visus kvietė poilsis prie laužo skambant senovinėms sūduvių dainoms, kurias irgi vertino komisija. Ilgai netilo šurmulys prie laužo, nes ruduo dovanojo gražią, žvaigždėtą naktį.
    Linksmybės tęsėsi ir kitą dieną. Organizatoriai surengė atvykusiems žygį gražiomis Pajevonio apylinkėmis. Apkeliavę tvenkinį, Juodkalnį, Kylininkų kraštovaizdžio draustinį, kitas lankytinas vietas, vėl visi susirinko būrin. Buvo apdovanoti įvairių rungčių nugalėtojai. Tuo šventė ir baigėsi.
    Pasak V.Lekešiaus, tiek metų „išnešiotas“ renginys tikrai praėjo sklandžiai. Drebančia širdimi laukę šventės, jos rengėjai džiaugėsi, kad ji tikrai pavyko ir vylėsi, kad taps tradicine.

Goda PAUKŠTYTĖ //Santaka , 2006 10 03