Krašto muziejuje jau kuris laikas veikia skulptoriaus Lietuvos meno draugijos nario Jono Zubavičiaus darbų paroda. Iš tikrųjų, jo geriausių darbų čia nerasite. Ne visi ir nuotraukose užfiksuoti, nes per tą aktyvaus kūrybinio darbo dešimtmetį jie perkeliavo įvairias parodas, pelnė pripažinimą ir diplomus, ir išsisklaidė po platų pasaulį pilna to žodžio prasme. Kūrybinio dešimtmečio proga muziejuje eksponuojama keliolika darbų. Didesnę stendų dalį užima jo mokinių „ Žiburio“ humanitarinės mokyklos berniukų ir mergaičių darbeliai. Juos Jonas Zubavičius moko dailės ir skulptūros. Anksčiau dirbo su vaikais abiejose vidurinėse mokyklose, džiaugiasi, kad jau turi savo mokinių – pasekėjų, tapusių tautodailininkais. Jis mano, kad būtina vaikus supažindinti su gražiais dalykais, duoti meno, kūrybos pradmenis, nes tai nemažiau reikalinga kaip matematika, kalbos. Nori perduoti vaikams tai, ko pats iš jokio mokytojo negavo, o tik bedirbdamas išmoko. Tad ir toji paroda – labiau paskatinimas vaikams.
    -Medis kažkokią ypatingą šilumą skleidžia. Bet iškart galvojau, kad man niekas neišeis, tai pradėjau nuo kaukių, - pasakoja Jonas. – Jos pačios negražiausios, maniau, galima bet kokias išdrožti, vis tiek bus gerai. Bet iš tikrųjų  jos visai nevelniškos. Kai kas atpažįsta ir save. Susipykstu – ir tą asmenį išdrožiu kaip savotišką portretą...
    Pirmoji paroda, kurioje dalyvavo J. Zubavičius, prieš gerą dešimtmetį, atnešė sėkmę. Greta velnių, kaukių, išdrožė tada būtiną akcentą – karo veteraną. Labai savitai. Labai greitai – per pusdienį. Maskvoje plojo, glebėsčiavo, diplomą parsiuntė. Dalyvaudavo ir kitose parodose: darbai iš vienos dar negrįžę, o drožia kitai. Seni meistrai klausinėjo, stebėjosi, kaip jis, „ tik atėjęs piemuo ir po parodos, kiek jam tai kainuoja“. Nieko, tik kruopštų darbą ir atsiskleidžiantį talentą. Panašiai buvo ir su šachmatais. Pamatę meno žinovai net nepatikėjo, kad tai autoriaus darbas, klausinėjo, kiek sumokėjęs.
    -Iškart juos išdrožiau prastesnius, dabar vis tobulinu. Grynas rankų darbas. Juos darau ne dėl to, kad mėgčiau lošti, jie ne tam ir skirti. Mane labiau traukia istorija. Labai netuščia mūsų senosios Lietuvos istorija, tose figūrose ir atsispindi karžygiai lietuviai, kunigaikščiai, Vytautas, gal kiek mažiau medžiagos surinkęs apie kryžiuočius, - pasakoja J. Zubavičius.
    Niekas tokiu būdu šachmatų nedaro, daugiausia kopijuoja, o Jono Zubavičiaus kiekviena partija vis kitokia. Gamina juos paprastai užsieniečių užsakymu, vieną originalią partiją įsigijo Krašto muziejus.
    Meistro kryžiai, kryželiai, rūpintojėliai seniai pasklidę po daugelį namų, nemažai iškeliavo į užsienį, daugiausia į Vokietiją. Atgimimo pradžioje padarė didelį kryžių, kuris stovi Bartninkų centre. Laimingas, kad tai žmogui reikalinga. Nesvarbu, kad dažnai ir pavardė lieka nežinoma. Taip pat prieš keletą metų Vilkaviškyje kuriant „ Eglės taką“ liko nepaminėta, jog antrąjį koplytstulpį – „ Pagrobimas“ – drožė Jonas Zubavičius. Dar anais laikais išdrožė nemažai Vyčių. 1987 m. buvo pakviestas į respublikinį seminarą ir pabandė medžio raižinių techniką. Iškart  pripažinimo sulaukė jo raižiniai, vaizduoją J. Basanavičių, Maironį, Barborą Radvilaitę. Meistras daugiausia drožia smulkius, nedidelius darbelius. Juos mielai perka užsieniečiai. Lietuvoje smulkus verslas paprasčiausiai žlugdomas, išvežant į užsienį uždedami didžiuliai mokesčiai. O juk kiekvienas medžio darbelis turi vertę, originalus, nepakartojamas.
Dabar drožiu angelą, - sako J. Zubavičius. Norėjau parodai padaryti, bet nesuspėjau. Kažkada pradėjau drožti baisius veidus, dabar noriu rodyti blogio ir gėrio istoriją. Iš tikro, jaučiuosi esąs dievdirbys.     Vienas įrašas parodos atsiliepimų knygoje byloja: „ Malonu, kad yra žmonių, kurie suranda, ką pasakyti kitiems“. Norisi pridurti – nuostabu, kai jų rankose nemeluotu jausmu prabyla, suspindi, įgyja naują gyvenimą medis.

Birutė Nenėnienė// Santaka,1995 06 03