Vilkaviškietis medžio skulptorius Jonas Zubavičius kelerius metus dirba Vokietijoje. Gabus menininkas, kurio unikalūs darbai puošia ne vieną rajono kampelį, užsienyje dirba laivų statybos kompanijoje – įrenginėja kruizinių laivų vidų. Lietuvos nuolat besiilgintis vilkaviškietis sako, kad į užsienį išvažiavo ne vien dėl skalsesnės duonos, bet ir dėl mūsiškės valdžios netinkamo požiūrio į žmogų. Pasak jo, Lietuvoje kurti ir padoriai iš to gyventi kol kas neįmanoma.
Menininkas Jonas Zubavičius jau trečias Jonines iš eilės savo vardo dieną sutinka kukliai – kelių bendradarbių būrelyje dažniausiai per artimiausias išeigines, o ne tikrąją šventės dieną.
–Susirenkame kieme, pasikepame mėsos, pasėdime, tai ir visa šventė. O namuose, būdavo, savo vardadieniui pradėdavau ruoštis jau prieš savaitę. Į sodo sklypą prie ežero sugužėdavo daugybė draugų, artimųjų, – su ilgesiu smagias vasaras prisimena Jonas Zubavičius. – Pabūdavome iki ryto. Kas maudydavosi, kas dainuodavo, kas dar ko prisigalvodavo. Mano draugai, buvę kolegos – ypač išradingi. Prasimanydavo visokių staigmenų. Būdavo smagu. Deja, gyvenimas pakoreguoja viską savaip. Kai ko tenka atsisakyti, kad turėtum tai, ko neturėjai anksčiau. Tenka rinktis. Nors širdis nuolat sopa pagalvojus apie namuose likusius savuosius, apie draugus, žmones, kuriuos sutikau ir kurie per gyvenimą tapo artimais, vietas, kurios brangios iki ašarų. Viso to nuolat trūksta ir bendravimas internetu neatstoja tos žmogiškos šilumos, kurią jauti būdamas šalia.
Net ir intensyviai besidarbuodamas laivų statykloje Jonas neužmeta drožybos. Į antraisiais namais tapusią Vokietiją jis iš Lietuvos atsigabeno medžio ir laisvomis valandėlėmis kuria. Net būdamas svečioj šaly skulptorius sugebėjo sukurti darbų Dainų šventei. Tikisi ją savo kūriniais papuošti ir šįmet.
Šiuo metu menininko rankose vėl gimsta šachmatai. Daug darbų yra padaręs naujiems pažįstamiems, kurie figūrėles užsakė draugų gimtadieniams, kitoms progoms.
Neseniai J.Zubavičiui teko bendrauti su lietuviu verslininku, kuris Vokietijoje atidarė savo restoraną, tačiau darbo santykiai su kraštiečiu nesusiklostė. Savo verslą vystantis tautietis vis delsė atsiskaityti už darbą, tad toliau bendrauti su juo Jonas atsisakė.
Į Vokietijos rinką su savo darbais vilkaviškietis nesiveržia. Kol kas jam ši šalis dar ne iki galo pažįstama ir suprantama. Tad kur buvęs, kur ne buvęs, jis mintimis vis grįžta prie Lietuvos. Besiilgėdamas gimtinės kraštovaizdžio kuria planus ir ateitį sieja tik su tėvyne. Padirbėjęs Vokietijoje ir užsidirbęs geresniam gyvenimui vieną dieną jis ruošiasi sugrįžti namo ir atsidėti širdžiai mielam darbui jau be ilgesio, be vidinio graudulio.
– Skaudu, kad žmonės Lietuvoje nėra vertinami taip, kaip turėtų.Net senukai, norintys prisidurti prie pensijos, amatininkai apkraunami mokesčiais, nesuteikiant jiems padorių garantijų ir neleidžiant oriai gyventi, kurti, duoti meną žmonėms ir būti laimingiems, naudojantis jiems suteikta Dievo dovana. Dėl savo dešiniųjų pažiūrų nesu mėgiamas valdžios, tačiau pasikeisti nežadu, nes visada buvau piktas ant tų, kurie elgiasi neteisingai, nesąžiningai. Nemanau, kad greitai kažkas Lietuvoje pasikeis, bet tikėti reikia. Kitaip būtų sunku gyventi. Tad kolkas savo protestą reiškiu dirbdamas kitoje šalyje, o grįžęs važiuosiu apsipirkti į Lenkiją. Ne iš „biednumo“, o iš principo, nes man nepatinka nevaldomų prekybininkų savivalė, už kurią jie nėra verčiami atsakyti.
Skulptorius pyksta ant valdžios, bet savo šalį, paprastus žmones jis myli. Liepą ketinantis atostogų grįžti namo menininkas jau mąsto, ką galėtų padovanoti savo kraštui. Minčių ir planų yra, tik kol kas jie – paslaptis, nes drožė jas ne mėgsta švaistytis tuščiais pažadais.
Kristina Žalnierukynaitė / „Santaka"
(2016 06 23)