Provincijos meninininkai pasakoja, kad pastaraisiais metais keičiaisi užsakovų skonis - žmonėms nusibodo iš nuotraukų ar natūros perpieštos tėvų sodybos ar tradiciniai koplytstulpiai.
"Darbo ir užsakymų yra, jaučiu, jog meno rinka atsigauna, kartais klientai skambina net iš Vokietijos", - pasakoja vilkaviškietis medžio drožėjas Jonas Zubavičius.
Daugelį metų dirbantis menininkas neslepia, jog į jį kreipiasi vis daugiau žmonių, kurie nori papuošti savo sodybas ar namus.
"Žmonėms jau nusibodo ir moderni architektūra, norisi ko nors švelnaus ir jaukaus. Dabar madingi lauko baldai, linksmi drožti diedukai ir bobutės, didėja ir senovinių puošybos elementų, rankomis, o ne staklėmis drožtų daiktų paklausa", - pasakoja p. Zubavičius.
Menininkas neslepia, jog tautiečiams ne visada paprasta įtikti.
"Kartais atvažiuoja auksinėmis grandinėmis apsikarstę vaikinai ir sako, jog darbas turi kuo labiau blizgėti ir liepia negailėti lako, nors aš stengiuosi, kad medis būtų kuo natūralesnis ir kuo mažiau chemiškai apdorotas", - atsidūsta p. Zubavičius.
Nors užsakymų daugėja, drožėjas tvirtina, jog provincijos menininkai dar snaudžia. Jis prisimena, jog neseniai buvo paskelbtas vienas konkursas su priziniu fondu, o laimėtojui buvo garantuotas kūrinių pardavimas. Į tris prizines vietas pretendavo tik keturi menininkai. Konkursą dėl tokio menko kūrėjų antplūdžio rengėjai atidėjo.
Posūkis
"Provincijoje žmonės keičiasi. Jiems nebereikia saldžių paveikslėlių. Vis mažiau užsakoma piešti sodybas, nors prieš kelerius metus tai buvo labai madinga. Dabar populiariausi portretai, miegamiesiems dekoruoti žmonės nori paveikslų erotiniais, mistiniais ar fantastiniais motyvais. Saldžių darbų nebenori, nes yra daug pigesnių kiniškų reprodukcijų", - pritaria ir Vilkaviškio dailininkas Vladas Markūnas.
Menininkas tikina, jog labai svarbu neleisti apie save pamiršti, nes sukurti kūrinį kartais tėra maža proceso dalis, daug daugiau laiko ir kantrybės reikia norint jį parduoti. Būtent tai menininkui kol kas sunkiausia.
"Pardavimas pagyvėja po kiekvienos surengtos parodos, kurią pamato potencialūs pirkėjai ir vėl prisimena apie tave. Vis dėlto paveikslas yra gana brangus daiktas, skirtas tik ypatingoms progoms", - apie verslo specifiką aiškina p. Markūnas. Menininkas ieško savo nišos ir nusprendė specializuotis - daugiau iš natūros piešti portretų, nes ši niša dar neužimta, o savo ar mylimo žmogaus tapyto atvaizdo tarp kiniškų reprodukcijų nerasi.
Vis dėlto provincijos dailininkai teigia, jog dauguma klientų suplaukia iš didžiųjų miestų.
"Mano kūrinius daugiausia perka Vilniaus ir Kauno gyventojai. Alytiškiai darbų įsigija labai nedaug. Galbūt lengviau tautodailininkams, nes įvairių suvenyrų reikia valstybinėms įstaigoms ir firmoms", - pasakoja alytiškis dailininkas Arvydas Švirmickas.
Menininkas neslepia, jog dabar už savo kūrinius jis vidutiniškai prašo 1.000-2.000 Lt. Vakaruose už tokį pat darbą gauna porą tūkstančių eurų, tačiau su užsienio pirkėjais jis visų vilčių nesieja.
"Paveikslus ten irgi perka vidutinės klasės atstovai, kurie puikiai žino, kiek jie kainuoja pas mus. Pažįstami kartais net juokiasi - kam man mokėti kelis tūkstančius eurų, jei aš galiu atvažiuoti pas tave į Lietuvą ir tą patį darbą nusipirkti perpus pigiau", - pasakoja p. Švirmickas.
2005 08 12, Verslo žinios, Nr. 155, 24p., Paskutinis puslapis